Vasilij fon Rotkirch. Vilniaus nevisprotis Jacekas Krištalevičius
2022 m. Nr. 1
Iš rusų k. vertė Stanislovas Žvirgždas
XIX a. antrosios pusės rusų rašytojas ir publicistas Vasilijus fon Rotkirchas (1819–1891), slapyvardžiu Teobaldas, yra mažai žinomas lietuvių skaitytojams.
V. fon Rotkirchas buvo kilęs iš senos Silezijos riterių giminės. Literatūrinę veiklą jis pradėjo 1844 m. Varšuvoje anonimiškai išleisdamas rinkinį „Kraupus svečias“. Jame buvo išspausdinta Rusijoje uždraustos Adomo Mickevičiaus poemos „Vėlinės“ ketvirtosios dalies vertimas, V. fon Rotkircho eilėraščiai ir lenkų poetų Ignacy’o Krasickio ir Józefo Ignacy’o Kraszewskio kūrinių vertimai ir sekimai. Daugpilio teatrui kūrė pjeses, inscenizavo Alexandre’o Dumas romaną „Grafas Montekristas“ ir dekabristo Aleksandro Bestuževo apysakas. 1854 m. parašė „Užrašus apie Druskininkus“ (uždrausta cenzūros).
Nuo 1837 m. V. fon Rotkirchas tarnavo Rusijos imperijos kariuomenėje Vakarų gubernijose. Dalyvavo malšinant 1863 m. sukilimą Lenkijoje. 1882 m. paskirtas Vilniaus žandarų valdybos viršininku. Gyvendamas Vilniuje rašė ir vietos spaudoje publikavo apsakymus, atsiminimus, istorijos ir etnografijos apybraižas, domėjosi ir lietuvių mitologija. 1890 m. Vilniuje buvo išspausdinti penki tomai rašytojo kūrinių bendru pavadinimu „Teobaldo prisiminimai“.
V. fon Rotkirchas – išmoningas pasakotojas, intrigos meistras – šmaikščiuose, mistiškuose, liūdnuose ar istoriniuose prisiminimuose aprašo istorijas, kurių veiksmas vyksta mums gerai pažįstamose Vilniaus vietose, Daugpilio tvirtovėje bei kitur. Publikuojame vieną apsakymą iš šio rinkinio.
Į Vilnių atvyko estlandijos jėgerių pulkas. Buvo ankstyvas 1837 metų pavasaris. Pulkas išsirikiavo Lydos trakte neprivažiavus Aušros vartų. Pulko ir kuopos vadai sėdėjo ant žirgų priešais savo batalionus ir laukė atvykstant divizijos vado, pas kurį buvo pasiųstas adjutantas su pranešimu, kad pulkas pasirengęs įžengti į miestą. Kareiviai stovėjo laisvai. Prie Aušros vartų susirinko didelė žmonių minia pasižiūrėti pulko ir pasiklausyti muzikos.
Staiga iš minios pasigirdo komanda:
– Ramiai! Batalionai, ant peties!
Pulko vadas, išgirdęs komandą, pradžioje nustebo, bet pagalvojo, gal tai pulko adjutantas duoda ženklą apie drauge su juo atvykstantį divizijos vadą, tad taip pat sukomandavo:
– Ramiai! Batalionai, ant peties!
Batalionų vadai pakartojo komandą.
Staiga iš minios ant vandenvežio arklio, kuris vis dar buvo su pavalkais ir virveliniu apynasriu, išjojo kažkoks apiplyšėlis, apsigerbęs sučiurintu fraku, pilkomis kelnėmis, nutryptais batais ir ruda, beforme skrybėle. Šuoliu prijojęs prie kolonos, jis sušuko:
– Sveiki, vyručiai!
– Sveik… – pasigirdo kolonų užpakalinėse eilėse, tačiau karininkų vieningas tss! tss! nutraukė pasveikinimą.
– Kas per išgama drįsta sveikintis su batalionais? – paklausė prie apiplyšėlio prijojęs pulko vadas. – Pone policmeisteri, varykite lauk tą juokdarį.
– Prašyčiau, pulkininke, neužsimiršti! – paprieštaravo raitelis. – Ir neįžeidinėti vietinės įžymybės! Ar nusikaltimas pasisveikinti su rusų didvyriu kareiviu?
Pribėgo policijos dešimtininkas, pagriebė arklį už pavadžio ir, miniai garsiai juokiantis, drauge su raiteliu nuvedė į rikiuotės užnugarį.
– Nepykite ant jo, – pasakė policmeisteris pulkininkui. – Tai Vilniaus nevisprotis Krištalevičius, nepiktybiškas juokdarys, komediantas. Be to, dėl savo linksmo sąmojingumo ir neprilygstamo padorumo jis priimamas visuose miesto namuose.
Tuo metu atjojo pulko adjutantas ir pranešė, kad divizijos vadas atvažiuoja iš paskos. Vėl pasigirdo komanda:
– Ramiai! Batalionai, ant peties!
Krištalevičius buvo tarsi kokia anomalija tarp vilniečių. Jis nebuvo kvailas, priešingai, labai sąmojingas, ne sukčius, nes nekrėtė suktybių, ne girtuoklis, nes niekada negėrė, ne elgeta, nes nieko neprašė. Jeigu kas duodavo pinigų, iki paskutinio grašio juos išdalindavo prie bažnyčios sėdintiems elgetoms. Žiemą vasarą vilkėjo senu, it grindinys nuzulintu ilgaskverniu fraku, mūvėjo trumpomis, šviesiai pilkomis, daugelyje vietų sulopytomis kelnėmis, avėjo palaikiais, formą praradusiais batais, nešiojo sutrintą kaip sena obligacija rudą skrybėlę. Pirštinių niekada nemūvėjo. Jo didžiulės plaštakos kyšojo iš trumpų frako rankovių kaip monsteros ar papartainės palmės lapai. Tai buvo apie keturiasdešimties metų amžiaus atletas, aukštaūgis ir liesas it nulaižytas iešmas. Jis priimdavo aprangą ir kitus daiktus, tačiau, būdamas dar pakenčiamai apsirengęs, naujus drabužius padovanodavo pirmam sutiktam elgetai. Tik taip galima paaiškinti nešiojamą siaubingą cilindrą: jo supratimu, visiškai atitinkantį paskirtį. Kiek begaudavo dovanų naujų skrybėlių, atiduodavo jas kitiems nuskurėliams.
– Kodėl, – sakydavo Krištalevičius, – turėčiau nešioti naują skrybėlę? Ją gali pavogti ir vieną rytą liksiu plika galva. Štai manosios niekas nepavogs, nes galiu miegoti jos nenusiėmęs.
Niekas neatsisakydavo Krištalevičių pavaišinti pietumis ar suteikti nakvynę. Ten, kur jis pietaudavo, pietūs būdavo labai triukšmingi ir linksmi. Gerai nusiteikęs, Krištalevičius galėdavo visą valandą improvizuodamas deklamuoti eilėraščius, kurie nebuvo šiaip sau niekniekiai, bet gan įdomūs. Vis dėlto iš jo šaipydavosi, pasakodavo įvairius nebūtus dalykus, kuriais jis tikėdavo ar vaizdavo tikintį. Pavyzdžiui, jam pakuždėdavo, kad jį įsimylėjo kokia nors kunigaikštytė ar grafienė. Patardavo bažnyčioje atsistoti priešais jos suolą žaisminga poza. Tuo tikslu ir jam pritariant, priklijuodavo ūsus, dažnai, jam net nenutuokiant, nudažydavo plaukus žalia ar mėlyna spalva, perduodavo jam neva laiškus nuo juo susižavėjusios asmenybės ir reikalaudavo parašyti atsakymus, kurie vėliau keliaudavo iš rankų į rankas, o gal, norint pasišaipyti, pakliūdavo ir adresatui.
Krištalevičius buvo nekenksmingas pusprotis: jis nieko neskriaudė, užtat ir jo niekas neskriaudė. Turėdamas puikią intuiciją ar instinktą, jis buvodavo ne visuose namuose, į kuriuos jį kviesdavo. Jeigu jam atrodydavo, kad tuose namuose bus kam nors nemalonus arba susilauks įžeidinėjimų, nepaisant įkalbinėjimų, už jokius pinigus nesutikdavo į juos eiti. Mėgstamiausia jo draugija buvo Vilniaus medicinos-chirurgijos akademijos studentai. Pas juos jis dažniausiai nakvodavo, padėdavo jiems darbuotis, dažnai pademonstruodamas gerą reikalo išmanymą.
Studentai nupiešė jo portretą visu ūgiu, su aprangos detalėmis. Krištalevičiui labai patiko tas portretas ir jis ant jo užrašė:
Ir figūra,
Ir natūra
Nuostabiai jis panašus,
Tai juoko bus!
Vilniuje išplatino tūkstantinį to portreto graviūrų tiražą.
Be visa ko, Krištalevičius buvo labai pamaldus, fanatiškai garbino stebuklingąjį Aušros vartų Dievo Motinos paveikslą ir niekam neatleisdavo už šventenybės profanavimą.
Tuo metu katedroje pamokslais garsėjo kunigas Trinkovskis. Išties, jo pamokslai skambėjo tarsi žodžių muzika. Iškalbingesnio pamokslininko Vilniaus katedra neturėjo nei iki tol, nei vėliau. Jis mokėjo taip patraukti ir užburti klausytojus, kad kartą, smerkdamas žmonių nuodėmes ir pranašaudamas greitai ateisiantį paskutinįjį teismą, sušuko:
– Nusidėjėliai! Žemė po jūsų kojomis jau veriasi!
Panikos apimti žmonės atšlijo nuo sakyklos, tarsi išties būtų pajutę žemės drebėjimą.
Trinkovskio kalba, pasakyta laidojant profesorių Andrių Sniadeckį, ilgai keliavo iš lūpų į lūpas, neatsirado žmogaus, kuris tuo metu Lietuvoje jos nebūtų mokėjęs atmintinai. Regėjosi tai aukščiausio dvasingumo iškalbos pavyzdys, iki tol negirdėta žodžių muzika dvasinėje lenkų literatūroje. Kaip pavyzdį pateikiu nedidelį išrašą:
„Greičiau už žaibo nutviekstą dangaus skliautą ar elektros iškrovos sukrėstus žmogaus kūno nervus tai padaro tikrojo iškalbingumo kibirkštis.“
Būtent iš tokių eilučių ir buvo sudaryti visi Trinkovskio pamokslai.
Kunigas darė didelę įtaką Krištalevičiui ir dažniau nei kiti primindavo jam apie jo betikslį egzistavimą, veltėdžiavimą bei paikumą. Jis pažadino religinius jausmus, tačiau nukreipti dirbti visuomenei naudingo darbo neįstengė. Trinkovskiui pamokslaujant, Krištalevičius visada stovėdavo ant sakyklos laiptelių ir verkdavo. Tačiau įsimintiniausios buvo jo maldos prie Aušros vartų paveikslo. Krištalevičius visada melsdavosi garsiai, klūpodavo gatvės purve ir raudodavo. Daugelis įsiklausydavo į jo maldas, jos skambėdavo labai jaudinančiai, tačiau retsykiais keldavo juoką. Pavyzdžiui:
„Švenčiausioji Mergele! Prieš Tave daugybė kiaulių, bet bjauriausias paršas – aš! Esu nevertas nulenkti galvą į purvą, kuriuo padengta Tavo gatvė, esu niekingesnis už tą purvą! Kodėl gyvenu pasaulyje, kokią naudą atnešu Tau ir žmonėms? Aš benamis valkata, veltėdis. Aš atmata, niekšas, kurį reikėtų mušti per snukį ar plakti be pasigailėjimo rykštėmis!.. Nedrįstu pakelti akių ir pažvelgti į Tavo puikųjį paveikslą, nors myliu Tave ir mano širdis dega meile Tavo akivaizdoje, kaip amžinoji lempelė priešais Tavo šventąjį atvaizdą!.. Mušk mane, netikėlį, mušk, Švenčiausioji Mergele, kaip šunį, nepalikdama sveiko nė vieno danties!“
Iš kur Vilniaus dirvoje įsišaknijo šis svetimnuodis augalas, niekas tikrai nežinojo: žinios apie Krištalevičiaus pasirodymą Vilniuje tokios įvairios ir prieštaringos, kad iš jų nieko negalima buvo suprasti. Pats Krištalevičius nemėgo, kai jį apie tai klausinėdavo. Tačiau prispirtas pravirkdavo, pasigriebdavo skrybėlę ir pasišalindavo. Vėliau jau niekada nebeužeidavo į tuos namus, kuriuose buvo tardomas.
Toliau pateikiu keletą Krištalevičiaus išdaigų.
Didžiojoje gatvėje Vilniuje buvo iki dabar veikianti vaistinė, kuri priklausė vaistininkui… pamiršau pavardę… baisiam baidyklei ir išsigimėliui. Tai buvo nedidukas kuprius su kupromis ant krūtinės ir ant nugaros, trumputėmis kojomis ir ilgomis kaip orangutano rankomis. Didžiulė, ereliška, melsvai rausva gale perskelta nosis tarsi stengėsi pažvelgti, kas darosi po smakru, o smakras, lyg priešindamasis tokiam smalsumui, buvo užsirietęs it rogių pavažos. Akys buvo giliai įdubusios de profundis1. Į šerius panašūs antakiai ir plaukai tarsi tyčiojosi iš kosmetikos priemonių, didžiulės ausys kaip garlaivio gaubtai styrojo iš abiejų galvos pusių, o kampuota galva lenktyniavo dėl grožio su ridiku. Nepaisant viso to, jis buvo labai protingas žmogus, todėl visi akademijos profesoriai lyg susitarę laikė jį vos ne aštuntuoju Graikijos išminčiumi. Jis buvo toks malonus žmogus, kad kalbėdamas su juo pamiršdavai jo išvaizdos bjaurumą, norėdavai jo klausytis ir klausytis, kažkoks nesuvokiamas jo žavesys traukė it magnetas.
Būdamas damų draugijoje, kai kalba pakrypdavo apie vedybas, jis sakydavo:
– Aš taip pat, mano ponios, ne prieš vedybas, tačiau vesiu tik tada, kai kokia nors gražuolė iš jūsų tarpo mane pamils… Nesijuokite, madam, aš kalbu rimtai, juk meilė akla. Negi aš gyvenime nesutiksiu tokios mergelės, kuri tarsi akla mane įsimylės ir panorės mane padaryti laimingą! Ką gi, aš, savo ruožtu, padarysiu ją laimingą, dėl to neverta ginčytis.
Šis Kvazimodas buvo teisus: jis vedė iš meilės puikią, žavingą merginą – aukštą, liekną gražuolę, kuri iki išprotėjimo buvo prie jo prisirišusi. Prabėgus dviem dešimtims metų po vestuvių susipažinau su jo dukra, aštuoniolikos metų mergina, tokia pat, kaip ir motina, liekna gražuole, kuri dievino savo tėvą. Jis gerai suvokė savo bjaurumą ir ne kartą juokavo, sakydamas:
– Jaunystėje net paršiukas – gražuolis, tik aš esu išimtis!
Vieną vasaros dieną vaistininkas sėdėjo krėsle prie atvirų savo vaistinės durų ir rūkė pypkę ilgu kandikliu. Buvo turgaus diena. Krištalevičius pastebėjo vaistininką ir, sutikęs mužikų būrį, jų paklausė:
– Klausykite, vyrai. Ar jūs kada nors matėte beždžionę?
– Kokią beždžionę?
– Nagi malpą2.
– Ne, nematėme.
– Tai eikite antai prie tos vaistinės, ji sėdi ant slenksčio.
Mužikai nuėjo ir sustojo prie vaistinės.
– Ar tai beždžionė ir yra?
– Kad ją paraliai, kokia ji bjauri!
– Kad ją vilkas papjautų!
– Ir pypkę dūmina, padla!
Vaistininkas sėdėjo nekreipdamas į juos dėmesio. Priėjo dar vienas mužikų būrys.
– Ko jūs, vyrai, čia stovite?
– Į beždžionę žvalgomės, kad ji nusprogtų. Tik pažvelk, kokia ji bjauri ir nemaloni!
– Kad ji prasmegtų!.. Pagal išvaizdą visai kaip žmogus: ir rankas, ir kojas turi!
– Pasitrauk, Dimitroke, aš numesiu jai riešutą.
– Ne, palūkėk, Gavriuk, aš jai botagu užtvosiu.
Taip taręs jis priėjo prie vaistininko ir ėmė jį erzinti botagu: baksnojo jį iš tolo ir šūkavo: „Hrr! Hrr!“ Girdėdamas jų kalbą, vaistininkas mirė juokais. Tuo tarpu minia taip padidėjo, kad įsikišo policija ir išvaikė. Krištalevičius ir studentai juokėsi drauge su visais, o paskui nuėjo pas vaistininką ir atsiprašė dėl savo išdaigos.
Kitą kartą, taip pat turgaus dieną, Krištalevičius vaikštinėjo minioje. Pastebėjęs, kad iš vieno valstiečio užpakalinės kišenės kyšo nosinė, jis atsargiai ją ištraukė, žiūri – nosinės kamputyje įrištas grašis. Krištalevičius už tą grašį nupirko riestainį, pririšo jį prie nosinės kampo ir vėl įkišo į mužiko kišenę. Nieko neįtardamas mužikas užėjo į krautuvę, išsitraukė tabokinę ir liepė už vieną grašį įpilti uostomojo tabako. Tada, norėdamas susimokėti, išsitraukė nosinę ir buvo labai nustebintas, kai vietoj grašio rado riestainį.
– Kaip tai įvyko? Kada aš nusipirkau riestainį? – kalbėjo stebėdamasis mužikas.
Nebuvo kas daryti: išpylė tabaką ir išėjo. Krištalevičius su studentais nusekė paskui jį. Po kurio laiko mužikas sutiko kraštietį ir ėmė pasakoti apie savo nuotykį, bet kraštietis juo netiki. Norėdamas jį įtikinti, mužikas išsitraukė iš kišenės nosinę ir išsigandęs numetė ją ant žemės: nosinėje vietoj riestainio buvo įrištas obuolys. Vikrusis Krištalevičius juos suspėjo pakeisti. Mužikas nuskubėjo į Aušros vartus melstis, manydamas esąs persekiojamas nelabojo.
Kartą viena jauna moteris sėdėjo ant rotušės laiptų ir pardavinėjo žąsį. Prie jos priėjo Krištalevičius.
– Balandėle, kiek nori už tą kiškį?
– Kiškį? Kokį kiškį?
– Nagi už šitą.
Jauna valstietė nustebusi pažvelgė į pirkėją.
– Ar, pone, pablūdote? Koks gi čia kiškis, juk tai žąsis!
– Vargšė moteris! – su gailesčiu ištarė Krištalevičius. – Tokia jauna ir jau išprotėjusi, nelaimingoji!
Moteris šyptelėjo:
– Neaišku, kuris iš mūsų toks?
Netrukus priėjo dar vienas pirkėjas ir taip pat paklausė, kiek ji norinti už kiškį. Pardavėja ir šį pavarė tokiais pačiais žodžiais. Ir šis pirkėjas apgailestavo dėl tokio ankstyvo išprotėjimo. Po to, kai penketas ar šešetas žmonių paklausė, kiek ji prašanti už kiškį, ir visi kalbėjo apie jos nevisaprotystę, moteris pradėjo pykti.
– Ar išprotėjote, ar ką, kad žąsį kiškiu vadinate?
Kai dar trys ar keturi žmonės pakartojo tą patį klausimą, pardavėja ne juokais sunerimo dėl savo psichikos: kodėl tik jai vienai atrodo, kad tai žąsis, o visi kiti tvirtina čia esant kiškį? Suprantama, tie dešimt ar penkiolika klausinėjančių žmonių buvo studentai ir kiti jaunuoliai, kuriuos Krištalevičius primokino. Pardavėją įtikinusi grupė mistifikatorių iš tolo stebėjo, kuo visa tai baigsis.
Po kelių minučių atėjo vienas virėjas.
– Ei, gražuole! Už kiek parduodi žąsį?
– Žąsį? – nusistebėjo moteris. – Kokia čia žąsis? Juk tai kiškis.
Minia pradėjo juoktis, o moteris puolė žegnotis ir spjaudytis. Vėliau virėjas jai paaiškino, kad iš jos buvo šaipomasi.
– Kad jus, padūkėliai, nelabieji į pragarą nudangintų, – spjaudėsi ir prakeiksmus bėrė pardavėja ant Krištalevičiaus ir kompanijos.
Krištalevičius neretai pasireikšdavo ir miesto teatre. Tuo metu aktorė ponia Ašperger atlikdavo visus tragiškus vaidmenis, o publika ją tiesiog dievino. Per jos benefisą rodė tragediją „Beprotė“. Visos damos raudojo balsu. Penktajame veiksme buvo vaidinamas baisus epizodas, kai iš beprotnamio pabėgusi pamišėlė vienais marškiniais ir su kūdikiu rankose įsiveržia į savo suvedžiotojo miegamąjį. Visi laukia, kol ji išbėgs iš miegamojo su kruvinu durklu ir siaubingai kvatosis iš džiaugsmo, kad pagaliau pavyko nužudyti skriaudiką. Belaukiant šios sukrečiančios akimirkos scena būna tuščia, o salėje įsivyrauja tokia tyla, kad, regis, girdėti silpnesnių nervų žiūrovų širdžių plakimas. Staiga viename galiorkos krašte kažkas kostelėjo.
– Į sveikatą! – tyloje iš kito galiorkos krašto pasigirdo skardus Krištalevičiaus balsas.
– Ačiū! – atsakė vaikiškas balsas, ir publika pradėjo tiesiog raitytis iš juoko.
Tuo metu aktorė išbėgo iš nužudyto vyriškio miegamojo, tačiau laukiamo efekto nebesukėlė.
Kitą kartą buvo vaidinama tragedija „Pramotės šešėlis“. Debiutavo ponia Žučkovskaja, vėliau Varšuvos scenoje pagarsėjusi kaip ponia Galpert. Kai scenoje pasirodydavo jos vaidinama mirusioji, net ir drąsuoliams pasišiaušdavo plaukai ant galvos. Damos jau būdavo panaudojusios beveik visą antrąjį tuziną nosinaičių, o vyrams nerimas taip pat grauždavo širdis. Tuo momentu, kai šešėlis kalbėdavosi su tragedijos heroje, teatre būdavo tylu kaip karste, kiekvienas įsiklausydavo ir stengdavosi nepraleisti nė žodžio. Staiga galiorkoje kažkas kostelėjo.
– Vykite lauk tą džiovininką! – pasigirdo Krištalevičiaus balsas.
– Nutilk, kvaily! – kažkas jam atsakė.
Publika prunkštelėjo, ir šiurpios atmosferos kaip nebūta.
Kur pranyko keistuolis Krištalevičius, paklausite. Deja! Jis užbaigė savo bevertį gyvenimą kaip ir visi nevispročiai: peršalo, užsikrėtė šiltine ir numirė ligoninėje. Vargu ar iš vilniškio „vargšo Joriko“ dabar bent kauleliai Rasų kapinėse likę.
Versta iš: ВОСПОМИНАНIЯ ТЕОБАЛЬДА. Часть ІІ. Виленскιя воспоминания. Вильна, 1890.
1 De profundis (lot.) – iš gilumos. Šiuo atveju – į gilumą (vert. past.).
2 Małpa (lenk.) – beždžionė.